Žuvėdros klube turime daug ilgamečių žolės riedulininkų! Džiaugiamės, kad jiems pavyksta suderinti darbus, asmeninius gyvenimus ir sportą. Šį kartą apie kelią žolės riedulyje mums papasakojo Žuvėdros klubo vartininkas Tadas Bosikis. Tiesa, nors Tadas yra Žuvėdros klubo vartininkas, jam ne kartą teko išbėgti į aikštelę ir padėti komandos draugams mušti įvarčius! Bet apie viską nuo pradžių - straipsnyje.
Tadas Bosikis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Labas Tadai,
Papasakoki mums, kaip sužinojai apie žolės riedulį ir pradėjai lankyti treniruotes?
Kai man buvo 14 metų, pamačiau kad kiemo draugas Jonas Bagdonavičius nešasi keistą lazdą, tai priėjau ir paklausiau, kas tai? Jis man papasakojo kad tai yra žolės riedulio lazda ir pasiūlė kartu su juo nueiti į treniruotę. Aš, aišku, sutikau ir kartu nuėjome. Pabandžius patiko, todėl sportavau toliau. Praėjus keletui savaičių, jau keliavo į pirmas varžybas, per kurias sužinojome kad mūsų vartininkas nusprendė mesti žolės riedulį ir nebeateiti į varžybas. Treneris Artūras Macijauskas ilgai galvojo ką daryti ir visų komandos narių paklausė, kas nori būti vartininku? Net nedvejodamas pasakiau, kad aš. Komandos draugai man padėjo apsirengti apsaugas ir išėjome į aikštę. Pirmose varžybose gavau geriausio vartininko titulą! Tas mane tik paskatino toliau tęsti vartininko karjerą.
Kaip sekėsi sportuoti tolimesnėse treniruotėse?
Sportuoti sekėsi labai gerai, labai greitai buvau pakviestas prisijungti į vyrų komandą, sąlygos buvo labai geros, Vilniaus stadionas buvo pritaikytas būtent žolės rieduliui ir jis buvo prie pat namų, tai buvo patogu atvykti. Smagu, kad ir komandos draugams stadionas buvo šalia, kartu praleidome labai daug laiko.
Ar Artūras Macijauskas buvo pirmasis ir vienintelis tavo treneris?
Taip, pirmas ir dabartinis treneris Artūras Macijauskas.
Bet taip pat dirbai su skirtingais treneriais Lietuvos rinktinių sudėtyse? Papasakok mums savo įspūdžius atstovaujant Lietuvos rinktinę?
Taip, teko dirbti su treneriu Maksimu Tarasovu ir Lietuvos rinktinės traneriu Romualdu Chmeliausku. Mes Vilniuje turėjome tikrai stiprią komandą, todėl nuo pat mažens skynėme pergales, o už Lietuvos rinktinę pradėjau žaisti nuo 16 metų. Ne vienus metus jai atstovavau. Įspūdžių buvo daug - aplankyta daugybė šalių, sužaista labai daug varžybų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Vien tas jausmas, kad gali atstovauti savo šalį yra neapsakomas, kuris priverčia atiduoti visą save ir stengtis iš visų jėgų.
O jeigu reikėtų išskirti įspūdingiausias rungtynes?
Manau tai būtų draugiškos varžybos su Baltarusijos rinktine, tai buvo geriausios mano sužaistos varžybos po kurių mane gyrė ne tik treneriai, bet ir varžovai.
Žinoma, būna, kad sportininkų karjerose atsiranda ir traumos, kaip tau pavyko įveikti savąją?
Aišku, kad sporto be traumų nebūna. Man teko patirti labai skaudžią ir sunkią traumą. Ir tai būtinai turėjo nutikti aukščiausioje sportinės karjeros viršūnėje... Tarptautinių varžybų prieš Norvegijos komandą metu, po susidūrimo su priešininkų puolėju, man plyšo kelio meniskas. Po šios traumos ilgai nesportavau, greičiausiai apie du metus ir galvojau, kad sportuoti jau nebegrįšiu. Bet po ilgos reabilitacijos pavyko atsistatyti ir grįžti į sportą. Tik dabar reikia labiau saugotis.
Kaip, tavo manymu, asmeninis gyvenimas paveikia sportinę karjerą? Ar sunku suderinti darbus, šeimą ir sportą?
Kiekvieno asmeninis gyvenimas yra skirtingas, tai ir paveikia skirtingai. Būna kartais visko suderinti neįmanoma, bet turint nuostabią šeimą, kuri tave palaiko, laiko sportui visada atsiranda. Aš stengiuosi toliau eiti į treniruotes bei dalyvauti varžybose. Tiesa, pakeičiau savo žaidybinę poziciją. Nusprendžiau išbandyti save ir išbėgau žaisti į aikštę! Jau ne kaip vartininkas, o kaip puolėjas. Aišku, dar turiu daug ko išmokti, bet jau dabar įmušiau ne vieną įvartį ir tikiu, kad jų įmušių dar daugiau.
Ačiū. Linkime, kad ir toliau viską pavyktų suderinti, o gelbėjant komandos draugus tektų ne tik įvarčius iš vartų traukti, bet ir juos mušti į varžovų vartus!