Šį kartą kalbiname Vilniaus „Žuvėdros“ klubo žaidėją Kotryną Kartanovič. Juokiamės, kad jos žaidybinę poziciją nusakyti sunku - ji gali žaisti tiek gynyboje, tiek puolime, tiek, esant reikalui, ir komandos vartus apginti. Didžioji jos žaidybinė patirtis atkeliavo iš Žuvėdros klubo, tačiau jai teko atstovauti ne tik kitus Lietuvos klubus, bet prisidėti ir prie Turkijos bei Portugalijos klubų pergalių. O ką jau kalbėti apie svarų indėlį Lietuvos rinktinių sudėtyse. Kotryna sutiko mums atskleisti savo žolės riedulio istoriją. Paskaitykite ir jūs!

Kotryna atsiima Lietuvos čempionato taurę

Lietuvos žolės riedulio federacijos nuotrauka

Kotryna,

Papasakok mums kaip žolės riedulys tapo tavo sporto šaka?
Iš tikrųjų žolės riedulys visai netikėtai atsirado mano gyvenime. Pirmą kartą apie šią sporto šaką išgirdau per kūno kultūros pamoką, kai Vytautas Vilipas pasiūlė išbandyti žolės riedulį. Man visai gerai sekėsi ir mokytojas pasiūlė ateiti į treniruotę. Kadangi buvau aktyvus vaikas ir mėgau įvairias sporto šakas - sutikau. Po dviejų savaičių treniruočių jau žaidžiau varžybose, išvažiavome į turnyrą Vokietijoje. Iki šiol prisimenu, kokį įspūdį paliko tai, kad dalyvavo 36 komandos, kaip buvo smagu ir kaip smarkiai vokiečiai myli žolės riedulį. Rudaminoje dažniausiai žaisdavau berniukų komandoje, nes nebūdavo daug mergaičių, kurios žinojo apie žolės riedulį, bet man vis tiek labai patiko.

O kaip tie pirmieji kartai Rudaminoje atvedė iki Vilniaus žolės riedulio klubo „Žuvėdra“?

Kadangi Rudaminoje dažniausiai žaisdavau berniukų komandoje, tai pastebėjęs treneris Maksim Tarasov pakvietė į Vilniaus merginų komandą. Pradžioje atsisakiau, nes mano tėvams nelabai patiko ši mintis, o ir aš nebuvau įsitikinusi, kad tikrai to noriu, tačiau treneris Maksimas sugebėjo perkalbėti mane ir mano tėvus. Labai tuo džiaugiuosi, nes net nebūčiau patikėjus, kad taip ilgai, jau beveik 9 metus, žaisiu Žuvėdros klube. Juolab, kad mano mama žiūri visas rungtynes ir yra didžiausias mano palaikymas. Žuvėdra man visada bus ne tik komanda, kuri leido pažinti žolės riedulį ir tobulėti bei pasiekti gražių pergalių, bet ir šeima, nes čia užaugau ir sutikau labai brangių man gyvenime žmonių.

Europos čempionato auksas Portugalijoje Žuvėdros klubo sudėtyje

Kokios įsimintiniausios rungtynių akimirkos, galbūt varžybos ar momentai, kuriuos smagu prisiminti?

Per tuos 9 metus rungtynių buvo labai daug, tiek pergalės, tiek pralaimėjimai yra savaip įsimintini. Iš vaikystės pamenu, kad vienos įsimintiniausių rungtynių buvo, kai su Rudaminos komanda žaidėme prieš Žuvėdrą dėl antrosios vietos ir po baudinių laimėjome. Jovita buvo labai pikta ir su mumis net nekalbėjo (kikena). Visada gera prisiminti Lietuvos jaunimo rinktinės varžybas, nes jų metu ne kartą įrodėme, kad Lietuva moka žaisti žolės riedulį, nors kartais sėkmės ir pritrūkdavo. Pirmasis auksas su Vilniaus Žuvėdros klubu ir išėjimas į aukštesnį divizioną taip pat buvo įsimintinas. Tiesa, paskutinė pergalė Portugalijos uždarųjų patalpų sezone manau bus vienas iš geriausių laimėjimų apskritai!

Portugalijos uždarų patalpų čempionatas. Pergalė. Portugalijos žolės riedulio federacijos nuotrauka 

Na, be šių pergalių turi ir nemažai asmeninių laimėjimų - 2015 metais gavai geriausios Lietuvos žaidėjos iki 18 metų titulą, 2017/2018 metų buvai pripažinta geriausia Lietuvos aukščiausio diviziono žaidėja, 2018/2019 metų Portugalijos aukščiausiame divizione gavai geriausios ir rezultatyviausios žaidėjos titulus. Kaip vertini asmenines pergales?

Niekada negalvojau apie tai, kaip kažką ypatingo. Man, žinoma, smagu, tačiau to per daug nesureikšminu, nes visada reikia viską įrodinėti iš naujo. Man svarbiausia, kad turiu savo komandą ir šios komandos pergalė, nes net jei ir esi geriausias žaidėjas toje komandoje, tai pergalės savaime neužtikrina (labai nemėgstu pralaimėti).

Kaip įvertintum patirtį žaidžiant užsienio klubuose? Papasakok kokiose komandose žaidei ir ar pastebėjai daug skirtumų nuo žaidimo Lietuvoje?

Esu žaidusi Turkijos ir Portugalijos klubuose. Patirtis tikrai gera ir naudinga, nes daugelis dalykų labai skiriasi nuo Lietuvos - Turkijoje, pavyzdžiui, gavau pirmą savo atlyginimą už tai, ką labai myliu. Ir kai tau 17, tai jausmas yra wow! Šioje šalyje labai įsiminė itin ilgos, sunkios, vėlyvos treniruotės. Turkijoje žaidimas paremtas fizine kova, Lietuvoje tokio riedulio mes nežaidžiame. Be to, mano treneris buvo labai emocionalus, kartais tikrai jo bijodavau (juokiasi). Portugalijoje labai patiko žolės riedulio bendruomenės mentalitetas, nes mano komanda visuomet tiek į treniruotes, tiek į rungtynes ateidavo puikiai nusiteikusi, to kartais pasigendu Lietuvoje. Portugalijoje žolės riedulininkai - viena didelė šeima. Nuostabi atmosfera, puikūs žmonės. Aišku buvo ir keistų dalykų, pavyzdžiui tai, kad sezono rungtynėse žaidėme prieš vaikinus, nes Porto apylinkėse nėra pakankamai merginų komandų, o su kitomis Portugalijos merginų komandomis susitikome tik finale. Portugalijos uždarų patalpų žaidimo lygis maloniai nustebino, manau, kad Lietuvoje jos kovotų dėl prizinių vietų. Emocijas po Portugalijos finalo prisiminsiu dar ilgą laiką, nes tai buvo pirmas kartas klubo istorijoje, kuomet tapome šalies čempionėmis. Buvo daug džiaugsmo ašarų, verkė ir treneriai, ir klubo prezidentas. Aišku, buvo ir sunkesnių momentų, kai už treniruočių nelankymą turėjau pasedėti ir ant suolo... (kikena) O dėl tarptautinės patirties - labai džiaugiuosi kad Šiaulių „Gintra-Strekte“ klubas kviečia kartu su jomis važiuoti į Europos uždarųjų patalpų čempionatus, vertinu šią galimybę žaisti Europoje, o be to labai mėgstu žaisti uždarose patalpose.

O kartu su tarptautine patirtimi, žinoma, atkeliauja ir rungtynės žaistos Lietuvos rinktinės sudėtyje. Koks jausmas atstovauti savo šalį?
Momentas, kai giedi savo šalies himną bei vilki marškinėlius su užrašu Lietuva, yra nenusakomas. Tai reikia pajusti, nes apibūdinti tikrai sunku. Visada prisiminsiu savo pirmąjį kartą atstovaujant Lietuvos rinktinę ir pralaimėjimą prieš Austrijos rinktinę dėl 3 vietos. Šiose rungtynėse pirmavome rezultatu 2:0, tačiau nesugebėjome išlaikyti rezultato, pralaimėjome, buvome labai nusiminusios, tačiau tai labai užgrūdino ir pamokė nenuleisti rankų. Vertinu visas rungtynes Lietuvos rinktinės sudėtyje, tik labai gaila, kad nepavyksta grįžti į aukščiausiąjį divizioną Europoje ir laimėti daugiau medalių.

Lietuvos nacionalinės rinktinės merginos

Kokie siekiai tavęs vis dar laukia žolės riedulyje?

Deja, vis dar neturiu Lietuvos čempionato aukso, tad tai būtų didžiausias kito sezono tikslas. Tikiuosi, kad vasarą kartu su Lietuvos jaunimo rinktine parvešime medalius. na, o didžiausia svajonė - ne tik pamatyti, bet ir sužaisti Europos aukščiausiame divizione.

Ačiū Kotryna! Nuoširdžiai tau linkime, kad visi siekiai išsipildytų. Didžiuojamės ir džiaugiamės turėdami tave savo komandoje.